Pūkuota uodega santykiuose nėra nelaimė
Kai santykiuose viskas klostosi puikiai, bet jūsų partneris negali pakęsti katės ar šuns, prasideda vidinis konfliktas. Kalbama ne tik apie plaukus ant sofos ar lojimą naktimis – tai susiję su vertybėmis, ribomis ir net pavydu. Taigi ką daryti, jei nesate pasirengę atsisakyti nei meilės, nei augintinio?
Ką daryti, jei jūsų mylimasis negali pakęsti jūsų katės ar šuns, RBC-Ukraina gyvenimo treneriui Vitalijui Kursikui papasakojo.
„Ar tavo katė gali miegoti su mumis?”, „Šis šuo nuolat loja, tai mane erzina…”, „Na, jis kvailai žiūri į mane…” – pažįstamos frazės? Šias frazes galite išgirsti iš žmogaus, kuris nemėgsta naminių gyvūnėlių. Ir tai gali būti tikra problema, jei šis žmogus yra jūsų santykių partneris.
„Taigi sėdite tarp dviejų ugnių: vienoje pusėje meilė, kitoje – meilė kailiniams. Ir kiekviena pusė tempia antklodę (arba leteną) ant savęs. Situacija iš tikrųjų nėra lengva. Nes kai žmogus sako „nemėgstu gyvūnų”, o jūs turite juos kaip šeimą, įprotį, emocinį palaikymą, tai suvokiama kaip dalies jūsų atsisakymas”, – sako ekspertė.
Jis aiškina, kad gyvūnas daugelio žmonių gyvenime yra daugiau nei tik katė ar šuo. Tai: emocinė parama; gyva būtybė, kuri buvo su jumis anksčiau; erdvės ir kasdienio gyvenimo dalis.
Taigi ką daryti tokioje situacijoje?
- Pripažinkite, kur slypi tikroji problema. Ar tai kailis ant sofos, ar pavydas dėl „murkimo”? O gal tai baimė ar vaikystės trauma?
- Pokalbis. Jokių juokelių ir jokios agresijos. Paaiškinkite, kodėl gyvūnas jums svarbus. Paklauskite, kas konkrečiai jūsų partneriui kelia nepatogumų. Galbūt sprendimas yra paprastos taisyklės: ne lovoje, ne ant stalo, ne lėkštėje.
- Neaukokite to, kurį mylite. Jei jums tiesiai šviesiai pasakoma: „Arba aš, arba tavo šuo”, tai raudona vėliava. Nes meilė, kelianti ultimatumus, paprastai būna kontroliuojanti.
- Raskite kompromisą. Galbūt reikia išsiurbti kailį. Galbūt šiek tiek apmokyti. O gal atskiros antklodės katei. Bet jei abu norite kompromiso, galite jį pasiekti.
Kai nėra galimybės pasiaiškinti?
Jei jūsų partneris (-ė) rodo nepagarbą ar žiaurų elgesį su gyvūnu – tai nėra susiję su šunimis ar katėmis. Kalbama apie elgesį su silpnesniuoju. Ir tai yra raudona vėliava.
„Pūkuota uodega santykiuose nėra nelaimė. Tačiau tai yra gebėjimo derėtis, gerbti ribas ir priimti partnerio „rinkinį” kartu su visais jo jausmais išbandymas. Nes kartais, kad ir kaip suktumėtės – katė buvo pirma”, – sako specialistė.
Ne visi nuo pat pirmos dienos turi būti sužavėti jūsų katės ar šuns. Tačiau laikui bėgant net ir didžiausi skeptikai gali pakeisti nuomonę – jei jiems bus leista pažinti gyvūną savo tempu.
Paprašykite neliesti gyvūno, jei jūsų partneris to nenori. Ir kartu – nebandykite įrodyti, koks jis „mielas”. Tegul pagarba jūsų jausmams gyvūnui būna pirmas žingsnis.
„Kartais gyvūno atstūmimas yra ne pagrindinė konflikto priežastis, o jo apraiška. Pavyzdžiui, jūsų partneriui (-ei) trūksta empatijos, jis (ji) netoleruoja kažko kito, turi ribų problemų arba pavydi jūsų emocinio prisirišimo”, – priduria treneris.
Būna situacijų, kai kompromisas neįmanomas. Pavyzdžiui, jūsų partneris yra labai alergiškas arba atvirai niekina gyvūnus. Tokiais atvejais reikia rinktis ne tiek tarp „žmogaus” ir „gyvūno”, kiek tarp savęs ir savo ribų. Jei augintinio buvimas jums svarbus, svarbu neišduoti savęs.
Taip pat – tai gali būti prabudimas, kad partneriai mato gyvenimą kitaip. Jei vienas žmogus į šunį žiūri kaip į šeimos dalį, o kitas – kaip į purvo šaltinį, bus sunku sukurti darnius ir tvirtus santykius. Tačiau jei yra tikrų jausmų ir pagarbos, visiškai realu rasti variantą, kuris tiktų visiems.
„Jei tokiomis kasdieniškomis, bet emociškai svarbiomis akimirkomis nepavyksta rasti pusiausvyros – kartais verta pažvelgti į santykius iš šalies ir gauti nepriklausomą pagalbą, pavyzdžiui, koučingą. Specialistas padės išsiaiškinti, kur ir kas kišasi į kailį, o kur yra tikras konfliktas, nesusijęs su gyvūnu”, – apibendrina Vitalijus Kursikas.
